Seną, išdžiūvusį kalną didžiavosi jo vieniša pušis. Ji augo ant plikos, uolėtos atbrailos, kur vėjas pūtė negailestingai, o lietus buvo retas svečias. Vieną dieną jaunas keliautojas, išsekęs po ilgos kelionės, atsisėdo šalia pušies.
„Manau, tiesiog pasiduosiu“, – tarė jis sau. „Atrodo, viskas prieš mane. Kad ir ką bedaryčiau, viskas griūva.“